Istoriografinio šaltinio pėdsakais
Pirmąkart Lietuvoje skelbiamas teisininko, rezistento, publicisto Stasio Žakevičiaus-Žymanto (1908–1973) atviras laiškas Vilniaus universiteto profesoriams, 1949 m. sausį pasirodęs laikraštyje Mintis, kurį lietuvių karo pabėgėliai leido Vokietijoje, Memingene. Tekste taisytos tik korektūros klaidos, kai kurie sintaksės dalykai, dėl aiškumo išskleisti trumpiniai.
Publikacijoje pateikiami gana platūs komentarai, paaiškinimai, tikėtina, padėsiantys geriau suprasti įvykius, minimus laiške. Aptariamos jo atsiradimo aplinkybės, kurias išsiaiškinau, tyrinėdama archyvinius dokumentus, išeivijos periodiką, dokumentinę literatūrą. Visa tai leido geriau pažinti Stasio Žakevičiaus-Žymanto asmenybę,[2] atskleidė Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos (toliau – LSSR) marionetinių (kolaborantinių) valdžios įstaigų propagandinę veiklą po Antrojo pasaulinio karo.
ATVIRAS LAIŠKAS
Vilniaus universiteto profesoriams Jonynui, Sezemanui ir Jankauskui
Brangūs profesoriai,
Nemanau, kad Tamstos šį mano laišką galėsite greit paskaityti. Nesitikiu ir net nenoriu, kad Tamstos atsakytumėte man dabartinėmis Tamstų gyvenamo teroro sąlygomis. Bet Jūsų parašai, padėti po „Tiesoje“ 1948. XI. 28 tilpusiu prieš mane nukreiptu šlykščiu ir melagingu straipsniu, iššaukė prieš Tamstas taip didelį pasipiktinimą daugelio lietuvių tremty, apie ką man perduodama pridedant gerą užuojautos žodį, kad aš nutariau parašyti Tamstoms jau dabar, iš anksto pasisakydamas, kad nejaučiu prieš Tamstas jokios nuoskaudos.
Labai gerai žinau, kokiomis moralinėmis ir fizinėmis priemonėmis bolševikiniai enkavedistai išgauna visokius parašus. Ir aš tikrai tikiu, kad kai vėl laisvame Vilniuje mes susitiksime mūsų brangiame universitete, Tamstos paaiškinsite, kaip buvote priversti tuos parašus padėti, ir mes, paspaudę vienas kitam ranką, galėsime drauge dirbti visiems mums brangų universitetinį darbą.
Kuo tik tame Tamstų pasirašytame straipsny aš nesu paverstas! Ir hitlerinis šnipas, ir budelis, ir žmogžudys. Nesistebiu tuo, kai tame pat „Tiesos“ numery, vedamajam straipsny „Naujomis pergalėmis pasitikime LKP(b) VI suvažiavimą“ skaitau, kad ir Laikinosios Vyriausybės ministro pirmininko pareigas ėjęs prof. J. Ambrazevičius, ir Vilniaus Universiteto rektorius prof. Mykolas Biržiška, ir Vilniaus Arkivyskupas prof. M. Reinys, ir vyskupas V. Brizgys, ir buvęs Lietuvos Respublikos prezidentas dr. K. Grinius, ir Lietuvoje kovai prieš vokiečius vadovavusio Vyriausio Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto buvęs pirmininkas prof. S. Kairys, ir dabar užsieny kovą prieš Lietuvos okupantą tęsiančio to komiteto pirmininkas, prof. prelatas M. Krupavičius – visi „Tiesos“ kaltinami, kad vienodai šunuodegiavo hitlerininkams, parsidavė hitleriniams kraugeriams, stojo į tarnybą pikčiausiems lietuvių priešams, padėjo vokiškiesiems okupantams plėšti Lietuvą, engti jos žmones, vežti lietuvius į vokišką katorgą, žudyti juos, naikinti lietuvių tautą, kad būtų išvalytas kelias vokiškajai kolonizacijai ir t. t.
Tad kas gali dar tikėti, kad tai, kas bolševikinėje „Tiesoje“ rašoma, bendrai bent kiek tiesą atitinka? Labai jau aiškūs tikri tokių straipsnių autoriai ir jų tikslai – su purvais sumaišyti visus nepriklausomybinius veikėjus, kad nuslėpus nuo pasaulio tai, kas tikrai Lietuvoje dedasi.
Jūsų pasirašytame straipsny minimas Vilniaus miesto komitetas[3] buvo ne vokiečių pastatytas ar jų paskirtas, bet išėjo iš sukilimo prieš Lietuvos okupantą, turėjęs tikslą, dar prieš vokiečiams įžygiuojant į Vilnių, atstatyti Vilniuje ir jo srity nepriklausomos Lietuvos įstaigas, savivaldybes, perimti Lietuvos valstybės turtą ir jį apsaugoti tuo tikslu, kad vokiečiai atėję būtų priversti skaitytis su nepriklausomos Lietuvos valstybiniu ir savivaldybiniu aparatu.
Laikinosios Vyriausybės paskelbimas Kaune davė ir drąsą, ir energiją; laukti nebuvo galima, nes tai buvo net ne dienų, o valandų klausimas. Komiteto pirmininku buvo siūlomas prof. Vl. Jurgutis,[4] tik jam atsisakius ši našta buvo primesta man. Tačiau santykius su vokiečiais buvo ne man pavesta palaikyti. Komiteto minėtas uždavinys buvo pavykęs. Vokiečiai, atėję į Vilnių, turėjo pripažinti Lietuvos įstaigas. Lenkai ir gudai vėliau stebėjosi lietuvių greitu susiorientavimu ir patys labai gailėjosi praleidę progą pasidaryti Vilniaus šeimininkais. Atlikęs savo uždavinį, komitetas trumpai teveikė – formaliai jis buvo vokiečių uždarytas po poros mėnesių, faktiškai jau anksčiau nustojo funkcionavęs.
Ne mano iniciatyva ir įsakymu, ponai profesoriai, buvo pirmomis dienomis vokiečiams atėjus areštuoti keliolika lenkų ir žydų įkaitais.
Negi aš būčiau davęs įsakymą areštuoti savo žmonos dėdę, seną ir garbingą, lietuviams visad labai palankų vilnietį lenką W. G.?[5]
Bet mano iniciatyva ne tik pilnas reikalaujamas įkaitų skaičius niekad nebuvo surinktas, bet jie visi, tiek lenkai, tiek žydai buvo paleisti. Turėjau dar Vilniuje vieno įkaitu suimto ir paleisto žydo gydytojo F. sūnaus padėkos laišką. Jis tėvo reikalu su manim tarėsi, ir jam padėjau kuo tik galėjau, įpareigodamas dar ir prokurorą B.
Negalėjote jūs, ponai profesoriai, žinoma, žinoti, kad mano paties bute porą savaičių slapstėsi Lenkijos žydas, mano žmonos globojamas, kuris mano pasirašyto, komiteto vardu išduoto dokumento pagalba galėjo laimingai ir iš Vilniaus išvykti.
Šiandien turiu prisipažinti, kad tai kainavo man ir mano žmonai nemažai nervų, bet esu nusistatymo, kad negalima niekad atsakyti padėti žmogui, kuris kreipiasi pagalbos jam labai sunkiu metu, nežiūrint kokios tautybės jis būtų.
Aišku, kad jokio įsakymo suareštuoti nei sušaudyti adv. A. Bulotos[6] ir jo žmonos nebuvau davęs. Nemanau, kad jis protingai pasielgė, nesisaugodamas Vilniuje pasirodęs, kai visiems buvo žinomas jo viešai pareikštas Kaune džiaugsmas ir pateisinimas birželio mėn. 14-16 d. masinių išvežimų Sibiran.[7]
Lygiai neatsargus buvo ir komunalinio ūkio komisaras Knyva,[8] kuriam aš pats patariau iš Vilniaus išvykti ir kurį laiką pasisaugoti. Tik negalėjau išmokėti jam jo prašomos komisaro algos už praeitą bolševikinį laiką, bet kai jis nutarė likti Vilniuje, tarnybą jis gavo. Kai jis gestapo buvo suimtas, komiteto pareigūnai, ypač apskrities viršininkas ir mano sekretorius N. Š., su mano žinia rūpinosi jo paleidimu ir rinko parašus, tik, deja, mūsų žygiai nedavė rezultatų.
Ant savo sąžinės neturiu nė vienos žmogaus gyvybės, laikausi nusistatymo, kad bausti lietuvių tautą ir valstybę išdavusius tegali nepriklausomos Lietuvos Respublikos nepriklausomas teismas.
Bet ir čia dabar galiu Tamstoms, ponai profesoriai, pasakyti, kad kai Vilniuje žymaus pogrindžio veikėjo buvo man pasiūlyta būsimoje laikinojoje vyriausybėje užimti teisingumo ministerio postą, buvau atsisakęs, nes maniau, kad neužteks man jėgų nešti atsakomybę už patraukimą teisman visų tų, kurie lietuvių tautai buvo pakenkę pirmosios bolševikų okupacijos metu.
Ne tik nieko kalėjiman neįkišau, bet ne vieną padėjau išgelbėti, pavyzdžiui, ir buvusį Vilniaus Universiteto prorektorių Bulavą,[9] miesto savivaldybės buv. sekretorių Baublį,[10] kaip vėliau, jau antinaciniame pogrindy dirbdamas, padėjau gelbėti ir žydų vaikus iš ghetto ir suimtais lenkais rūpintis (pav., ištremtais į Pravieniškių KZ po Padabos[11] nužudymo). Ne kartą buvau įspėjamas, o ir patys bolševikų agentai vieną kartą man buvo perdavę savo grasinimą, kad jie žiną visus mano darbus prieš vokiečius ir kad jie mane vis vien sunaikinsią įskųsdami vokiečiams.
Jokiam organe niekam neįsakinėjau brauningais švaistytis. Laikraštis „Naujoji Lietuva“, tiesa, buvo komiteto įkurtas, jo buvęs redaktorius R. M.,[12] vėliau vokiečių suimtas ir į KZ išgrūstas, prisimins, jei dar gyvas, kaip kurį laiką taisiau vedamuosius, braukydamas visus dėkingumo pareiškimus vokiečiams ir per didelį džiaugsmo reiškimą. Deja, tuoj pajutome labai artimai pristatytus gestapo agentus, ir pats laikraštis buvo faktinai perimtas vokiečių propagandos įstaigos. Raštu buvau reikalavęs redakcijos neberašyti komiteto laikraščio leidėju.
Jokių mano ar man artimų bendradarbių nuopelnų joks pulk. Kriegas[13] neatžymėjo, lapkričio 4 d. komitetas seniai neveikė, uždarytas prieš du mėnesius. Geras atžymėjimas, jei, be minėto redaktoriaus M., vėliau vokiečių buvo suimti ir į KZ išsiųsti ir Vilniaus apskrities viršininko padėjėjas Alksninis,[14] ir Vilniaus miesto viceburmistras Grigas[15] (KZ-te nužudytas), ir Vilniaus miesto savivaldybės sekretorius Č.,[16] ir žydų reikalais ghette rūpinęsis maj. B.[17] ir tiek kitų. „Nuopelnų“ vokiečiams komiteto bendradarbiai tikrai turi, nes žymi jų dalis beveik tiesiog iš komiteto nuėjo į naujai kuriamas rezistencines antinacines organizacijas – Laisvės Kovotojų Sąjungą, Lietuvių Frontą, Laisvės Armiją. Aš pats vėliau virtau ir Laisvės Kovotojų Sąjungos Vilniaus štabo vadovas ir kito, slapto, Vilniaus miesto ir srities koaliciniais pagrindais sudaryto komiteto narys. Beje, komiteto vardu išleisto atsišaukimo prieš vokiečius autorium esu aš, ponai profesoriai. Teisės mokslų fakulteto seminarų bibliotekoje dar yra paslėptas man brangus komplektas mano pradėto leisti slapto laikraščio „Laisvas Žodis“, kurio, deja, mažam tiraže 300-400 egz. teišėjo keturi numeriai.
Straipsny, Jūsų pasirašytam, yra įdėta fotokopija vieno Vilniuje išleisto skelbimo. Kaip matyti iš teksto, skelbiamas tėra vokiečių karo komendanto įsakymas. Nieko bendro su juo mes neturėjome, priešingai, apie tokį įsakymą aš buvau įspėjęs žydų komitetą, ir jis buvo man perdavęs, jog gerai supranta, kad tai ne lietuvių reikalaujama (prisisegti atskiriantį ženklą ir nevaikščioti naktimis, kas ir visiems buvo draudžiama).
Šiandien galiu Jums, ponai profesoriai, paaiškinti, kad su žydų komitetu ir jo pirmininku garbingu ir senu vilniečiu dr. Vygodskiu[18] turėjome nuolatinį kontaktą. Jų prašomas, kai prasidėjo žydų butuose gestapo vykdomos kratos, intervenavau pas vokiečių karo komendantą, kuris žadėjo daryti žygius sauvalei sustabdyti. Paskundus, kad esą kratose dalyvauja savivaldybės tarnautojai, raštu buvau pareikalavęs savivaldybės atsakingus pareigūnus skundus ištirti ir įspėjau prieš bet kokį dalyvavimą ar galimą svetimo turto savinimąsi. Su dideliu liūdesiu ir skausmu tegaliu šiandien prisiminti tuos nuoširdžius pasikalbėjimus su dr. Vygodskiu, kuris visad pabrėždavo didelį draugiškumą lietuviams, ir tą sunkų bejėgiškumo jausmą bet kuo realiai padėti.
Komiteto trumpo veikimo Vilniuje sąlygos buvo nepaprastai sunkios. Vokiečiai uždraudė klausyti Laikinosios Vyriausybės įsakymų, net palaikyti su ja kontaktą. Lenkai ir gudai, žymiai intymiau bendradarbiaudami su vokiečiais, skundė ir kurstė juos prieš visas lietuviškas įstaigas Vilniuje, o gestapo agentai kaltino komitetą dėl blogo bendradarbiavimo su vokiečiais (nesutikimą jų kariuomenės dalinių su gėlėmis ir pan.). Ne kartą buvau atsisakęs vykdyti, nežiūrint grasinimų, tuos komendantūros įsakymus, kuriuos laikiau nenaudingus lietuviams, motyvuodamas, kad didesniems pertvarkymams trukdo karo laikas. Turėjau dėl vieno tokio atsisakymo kategorišką komendanto raštą, kad jie gerai žiną, jog karo metas netrukdo man rūpintis kitais reikalais nepriklausomybiniais. Pagaliau iš manęs ir prof. V. Jurgučio buvo pareikalauta raštu pasirašyti ištikimumą vokiečiams ir pasižadėjimą susilaikyti nuo bet kokios politinės veiklos iki karo galo. Negalėjome atsiųsto tokio teksto pasirašyti; atsimenu, eidami atsisakyti pasirašyti, nesitikėjome laisvi grįžti.
Aš gerai žinau, ponai profesoriai, kad Tamstos ir patys žinote, kokius melus ir šmeižtus pasirašėte. Ir jūsų pasirašytas straipsnis argi gali įtikinti pavyzdžiui, mano buvusius studentus, kurių vienas, tarp kita ko kunigas, man buvo parašęs: „Aš, prisimindamas Jūsų neužmirštamai patriotišką dviejų okupacijų metų elgseną, nuoširdų rūpestį studentais ir aiškų kovos kelią už mūsų tautos laisvę, argi galėčiau kada nors blogo apie Jus pagalvoti?“
Mano laišką Jums, brangūs profesoriai, leiskite baigti žodžiais, rašytais man jau Vokietijoje vieno Lietuvos žydo, kurio vaiką teko padėti išgelbėti naktį išvagiant iš Kauno ghetto.[19] „Mūsų dėkingumas neturi ribų. Kas galėjo įsivaizduoti, kad po tokio kruvino karo, taikos idealai bus paversti niekais. Matome tik kruviną neapykantą ir labai miglotą ateitį. Žiauri tikrovė sudaužo daugelį mūsų nuoširdžių intencijų, bet visgi norime tikėti, kad Dievas atskleis žmonėms kelią ir į geresnį gyvenimą“. Atskleis Jis jį ir kankinamai lietuvių tautai.
Reikšdamas pagarbą
Stasys Žakevičius
Mintis, 1949 m. sausio 10 d.
P. S. Tamstų įsakytojų neslepiamas Tamstų pasirašyto straipsnio paskelbimo ciniškas tikslas priverčia mane, kaip matote, priminti apie save visuomenei tokius dalykus, kurių šiaip jau, suprantama, niekados nebūčiau sau leidęs viešai kelti. St. Ž.
FAKTAI IR ĮŽVALGOS, arba ŽURNALISTINIS TYRIMAS
Kur paskelbtas VU mokslininkų straipsnis?
Aptariant šį istoriografinį šaltinį, atsiranda tam tikrų neaiškumų. Nors nurodyta, kad tai Stasio Žakevičiaus atsakymas į 1948 m. lapkričio 28 d. Tiesoje paskelbtą Vilniaus universiteto profesorių pasirašytą šmeižikišką tekstą, tačiau nei Nacionalinėje Martyno Mažvydo, nei Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių, nei Lietuvos istorijos instituto bibliotekose tos datos oficiozo numeryje, apskritai visame 1948 m. Tiesos komplekte tokio straipsnio nepavyko rasti. Tad gal VU mokslininkams garbės nedarančio skundo išvis nebuvo?
Apie tai, kad Tiesos laikraštyje 1948 m. lapkričio 28 d. buvo paskelbtas straipsnis „Hitlerinį šnipą ir budelį – teisman“, pasirašytas Vilniaus valstybinio universiteto darbuotojų prof. Minkevičiaus, doc. Žeruolio, prorektoriaus Jankausko, doc. Meškausko, doc. Serbentos, vyr. dėst. Končiaus, doc. Balevičiaus, prof. Jonyno, prof. Sezemano, prof. Vabalo Gudaičio, prof. Baldžiaus, doc. Gulbino, 1949 m. sausio 15 d. pranešė Vokietijoje leistas ELTA biuletenis.[20]
Rubrikoje „Iš tarybinės spaudos“[21] trumpai perteikiamas straipsnio turinys: „reikalaujama išduoti Vilniaus teismui St. Žakevičių, nes pirmieji žvėriškieji potvarkiai, pradėjusieji istorijoje nematytą taikių gyventojų naikinimą, moterų, vaikų ir senelių žudymą, buvo paskelbti seno vokiečių šnipo Lietuvoje, išgamos ir žmogžudžio Žakevičiaus, kuris vokiečių buvo paskirtas „Vilniaus miesto komiteto pirmininku“.Be to, „puolami anglai ir amerikiečiai, kad jie „karo nusikaltėlius“ slepia ir proteguoja, – kreipiasi į Birminghamo universitetą (kur dabar mokslinį darbą dirbąs p. Žakevičius) ir visuomenę, kad atsakytų jam prieglobstį“. Atpasakodama Tiesos publikaciją, biuletenio redakcija pateikia ir savo nuomonę: „Pvz., tvirtinama, kad SS pulkininkas Krieg pareiškęs Žakevičiui: „Himmleris skiria jums svarbius uždavinius“, o pats Žakevičius, „ragindamas paklusnius budelius, įsakinėjo jiems: „Tenesudreba rankoje brauningas…“ Tokių kaltinimų dokumentaliai nei paneigsi, nei įrodysi, bet jie perdaug jau naivūs, kad nebūtų MVD sugalvoti. O vienintelis dokumentas, kurį „Tiesa“ skelbia, tik sušvelnina Žakevičiaus padėtį. Tai skelbimas apie įsakymą žydams nešioti ženklus ir draudimą nuo 18 val. iki 6 val. ryto vaikščioti gatvėse. Šito skelbimo, Žakevičiaus pasirašyto, pirmas sakinys yra toks: „Šiuo skelbiama, kad einant Vokiečių Kariuomenės Karo Komendanto įsakymu 1941. 7. 3“. Taigi įsakymai prieš žydus yra išleisti vokiečių karo komendanto, o Žakevičiaus vienintelis aktas, kad jis, kaip Vilniaus komiteto pirmininkas, apie tai gyventojam paskelbia. O komiteto pirmininku jis negalėjo būti vokiečių paskirtas, nes juo tapo, dar prieš vokiečiams ateinant į Vilnių“.[22]
Kad toks VU mokslininkų straipsnis buvo paskelbtas LSSR oficioze Tiesa, patvirtina Repatriacijos reikalų skyriaus prie LSSR Ministrų Tarybos viršininko pulkininko Aleksandro Slavino ataskaitinis pranešimas.[23] Ten minimas 12 mokslininkų kreipimasis dėl „karo nusikaltėlio Žakevičiaus, esančio Anglijoje“, perdavimo teismui. Rašoma, kad 1948 m. Žakevičius pradėjo dirbti Birmingemo universitete, tačiau po to, kai „mes publikavome 1948 m. rugsėjo 28 d. „Tiesoje“ grupės VU profesorių ir dėstytojų kreipimąsi su pavadinimu „Hitlerinį šnipą ir žudiką – teisman“ („Gitlerovskogo špiona i ubijcu pod sud“) iš universiteto buvo atleistas“[24] [išryškinta mano – J. M.].
Atkreiptinas dėmesys, kad Slavino pranešime to straipsnio data nurodyta dviem mėnesiais ankstesnė negu faktinė. Matyt, puolimas buvo suplanuotas gerokai anksčiau.
Tad kur tas VU mokslininkų tekstas, į kurį atsakė Stasys Žakevičius? Pasirodo, Tiesos 1948 m. lapkričio 28 d. numerio specialiame – keičiamame – puslapyje. Tokie specialūs laikraščiai su keičiamais puslapiais ar skiltimis buvo spausdinami atskiru tiražu ir siunčiami lietuviams, pasitraukusiems į Vakarų Vokietiją, į Austriją. Tokią propagandą Repatriacijos skyrius vykdė pasitelkdamas ne vien keičiamus puslapius Tiesos laikraštyje, bet ir Tėvynės balsą (vėliau tapusį Gimtuoju kraštu), radijo laidas, specialius fotožurnalus… Matyt, keičiami puslapiai buvo teigiamai vertinami LSSR valdžios, nes 1949 m. išleista net 13 tokių Tiesos numerių.
Slavino ataskaitoje rašoma, kad „1947–1948 m. „Tėvynės balse“ su rubrika „Kas jie“ buvo išspausdinti straipsniai, atskleidžiantys tiesą apie lietuvių buržuazinius nacionalistus, kaip pikčiausius Lietuvos tautos priešus, tarnaujančius Amerikos – Anglijos imperialistams. Paskelbti straipsniai apie buvusį valstiečių demokratų lyderį Krupavičių, buvusį (buržuazinės vyriausybės) užsienio reikalų ministrą Lozoraitį, apie buvusius smetoninius generolus Raštikį ir Plechavičių, apie karo nusikaltėlius Žakevičių ir Obolėną, perėjusius tarnauti Amerikos imperialistams, taip pat lietuvių konsulą Niujorke Budrį ir kt.“[25]
Visa tai leidžia manyti, kad Vilniaus universiteto dvylikos mokslininkų straipsnis, paskelbtas Tiesos keičiamame puslapyje su kreipimusi į Birmingemo visuomenę, buvo NKVD kruopščiai suplanuota kompromitavimo ir psichologinio žlugdymo ataka prieš Stasį Žakevičių-Žymantą.
Kas tie mokslininkai, pasirašę šmeižikišką straipsnį?
Stasys Žakevičius atsakyme kreipėsi tik į žinomiausius profesorius – filosofą Vosylių Sezemaną, istoriką Igną Jonyną ir VU prorektorių Steponą Jankauską. Pabrėžė, kad akademinės bendruomenės nariai, pasirašę po „prieš mane nukreiptu šlykščiu ir melagingu straipsniu“, gyvena teroro apsuptyje. Gal todėl net neįvardijo kitų pavardžių. Jei ne informacija ELTA biuletenyje ir nuoroda Repatriacijos skyriaus ataskaitoje, net nežinotume, kad šmeižikišką tekstą pasirašė 12 Vilniaus universiteto mokslininkų.
Biuletenio redakcijos nuomonė gana kategoriška: „Atkreiptinas dėmesys į tuos „reikalautojus“ – daugumas tai ne kokios reputacijos dėstytojai, matyt, kitokių nepasisekė išprievartauti.“[26]
Retrospektyviai apžvelkime tų dvylikos asmenų, savotiškų NKVD ir sovietinio režimo įkaitų, likimus.
Docentai Žeruolis, Balevičius, Meškauskas buvo Žakevičiui pažįstami iš teisės studijų Vytauto Didžiojo universitete. 1944 m. visi pradėjo dirbti Vilniaus universitete.
Eugenijus Meškauskas teisės studijas nutraukė 1931 m., iki diplominio darbo gynimo likus vos keliems mėnesiams, pradėjo dirbti sekretoriumi advokato kontoroje, Vytauto Didžiojo universitetą baigė 1940 m. pabaigoje. 1940 m. birželio 25 d. paskirtas Justo Paleckio, kuris pirmosios sovietų okupacijos metais ėjo LSSR prezidento pareigas, sekretoriumi. Vilniaus universiteto diplomas, pasirašytas rektoriaus Mykolo Biržiškos ir dekano Stasio Žakevičiaus, išduotas Eugenijui Meškauskui 1942 m. rugpjūčio 10 d. Diplomuotas teisininkas, vėliau filosofijos dėstytojas, docentas, profesorius Meškauskas nuo antrosios sovietų okupacijos iki 1995-ųjų dirbo Vilniaus universitete.
Jono Žeruolio istorija sudėtingesnė. Vokiečių okupacijos metais priklausė Juozo Mozelio vadovaujamai antifašistinei organizacijai, 1943 m. vokiečių suimtas ir įkalintas. Per karo sumaištį pasimetė su šeima – 1944 m. žmona su maža dukrele atsidūrė pabėgėlių stovykloje Vokietijoje. Beje, Repatriacijos skyriaus dokumentai rodo, kad Žeruolis buvo verčiamas rašyti laišką žmonai į Vokietiją, raginant sugrįžti į sovietinę Lietuvą.[27] Tačiau ji su dukra išvyko į Australiją.[28] Ko gero, šios asmeninio gyvenimo aplinkybės tapo pagrindu enkavėdistams šantažuoti teisininką.
„Užtrenktų durų politika“ visam likusiam gyvenimui – taip galima apibūdinti keleto mokslininkų, pasirašiusių straipsnį Tiesoje, likimą.
Tuo laikotarpiu, kai enkavėdistai itin aktyviai medžiojo pasitraukusius „buržuazinius nacionalistus“, teisininkas, poliglotas Zigmas Balevičius 1946–1948 m. vadovavo Vilniaus universiteto Teisės mokslų fakultetui. Po keleto metų, 1951-aisiais už „antitarybinę agitaciją ir propagandą“ buvo suimtas ir nuteistas penkerius metus kalėti.[29] Balevičiaus personalinėje byloje yra 1951 m. birželio 22 d. rektoriaus įsakymas Nr. 568: „Teisės mokslų fakulteto Civilinės teisės ir proceso katedros vyr. dėstytojas Balevičius Zigmas iš einamų pareigų atleidžiamas nuo birželio 16 d., kaipo neatvykstantis į darbą.“[30] Altajaus konclageriuose Balevičius kalėjo iki Stalino mirties, grįžęs ilgai negalėjo gauti nuolatinio darbo. Durys į universitetą jam buvo uždarytos.
Vilniaus universitete nepavyko įsitvirtinti ir vyr. dėstytojui Algirdui Končiui. Nors 1948 m. išleistoje knygelėje „Mokslininkų žodis“ jis vadinamas Miškų fakulteto docentu, o Vilniaus universiteto prorektorius Steponas Jankauskas jį apibūdino kaip vieną iš „gabesniųjų, mūsų pačių universiteto išauklėtų specialistų“,[31] tų pačių metų pabaigoje jis atleistas iš darbo. Universiteto „užtrenktų durų politikai“ turėjo įtakos, matyt, asmeninės priežastys – Končiaus tėvas, prof. Ignas Končius, nepriklausomos Lietuvos veikėjas su dviem sūnumis buvo pasitraukęs į Vakarus, 1949-aisiais išvyko į JAV.
Nepavyko nustatyti tikslių priežasčių, kodėl medikui, docentui Antanui Gulbinui 1951 m. teko palikti VU Medicinos fakulteto Odos ir veneros ligų katedros vedėjo pareigas ir apskritai Vilniaus universitetą. Tais pačiais metais iš jo atimtas medicinos mokslų daktaro laipsnis, grąžintas tik 1991 m.
„Klasinę politiką“ inteligentijos atžvilgiu apibendrino LKP(b) VII suvažiavimas (1952), didžiuotasi, kad Vilniaus universiteto „partinė organizacija sudavė triuškinantį smūgį buržuazinės nacionalistinės ideologijos likučiams, išaiškino ir išvijo iš aukštųjų mokyklų ir Mokslų akademijos šios ideologijos reiškėjus – Vilniaus universiteto prof. Sezemaną, prof. Šalčių, dėstytojus Serbentą, Balevičių“.[32]
Vosylius Sezemanas 1950 m. buvo apkaltintas antisovietine veikla, bendradarbiavimu su sionistinėmis organizacijomis ir nuteistas 15 metų kalėti.[33] Iš Taišeto lagerio (Irkutsko sritis) grįžo tik 1956 m.
Ekonomisto Lado Serbentos karjera Vilniaus universitete irgi baigėsi 1950 m., už antisovietinę veiklą nuteistas 10 metų lagerio, po Stalino mirties bausmės laikas sumažintas iki penkerių metų, 1958-ųjų vasarį Ladas Serbenta buvo reabilituotas.
Viešame savo atsakyme Žakevičius neįvardijo dar keleto profesorių, nors jie buvo jam žinomi tiek iš Vytauto Didžiojo, tiek iš Vilniaus universiteto laikų. Tai eksperimentinės psichologijos pradininkas Lietuvoje prof. Jonas Gudaitis-Vabalas, prieškariu Šveicarijoje daktaratą apgynęs botanikas prof. Antanas Minkevičius, etnologas prof. Jonas Baldžius.
Kodėl atsakymas adresuotas tik trims iš dvylikos?
Į šį klausimą galima atsakyti nebent hipotetiškai.
Na, Steponas Jankauskas buvo Vilniaus universiteto prorektorius ir jau ne kartą rašė įvairius kreipimusis į užsienyje gyvenančius studentus, ragindamas juos grįžti į sovietų okupuotą Lietuvą. Taigi jis buvo pagrindinis VU administracijos atstovas, kuriam ir privalu pateikti buvusio VU Teisės fakulteto dekano, kuris be teismo teisiamas, oficialų atsakymą.
Kodėl paminėti profesoriai Vosylius Sezemanas ir Ignas Jonynas? Gal todėl, kad šie humanitarai savo mokslo darbais buvo gerai žinomi ne tik Lietuvos, bet ir užsienio akademinei bendruomenei. Antra vertus, labiau pažįstami ne tik Žakevičiui, bet ir artimiausiai jo aplinkai, šeimai – buvusiam VU rektoriui prof. Mykolui Biržiškai, jo broliams, profesoriams Viktorui ir Vaclovui.
Šiandien, ko gero, nesvarbu, ar trims, ar dvylikai adresuotas atsakymas į NKVD organizuotą išpuolį.
Skaitant Stasio Žakevičiaus atsakymą VU kolegoms, galima justi, kokia aukšta inteligentiškumo ir Universiteto dvasios gaida skamba jo žodžiuose: „Ir aš tikrai tikiu, kad kai vėl laisvame Vilniuje mes susitiksime mūsų brangiame universitete, Tamstos paaiškinsite, kaip buvote priversti tuos parašus padėti, ir mes, paspaudę vienas kitam ranką, galėsime drauge dirbti visiems mums brangų universitetinį darbą.“
Nors ir būdamas auka, objektyviai vertina situaciją, kokioje atsidūrė sovietų režimo zonoje pasilikę kolegos, todėl jo atsakyme nėra pykčio. Kad šmeižikiškas laiškas organizuotas NKVD struktūrų, jis puikiai supranta ir tiesiai tą pasako: „Labai gerai žinau, kokiomis moralinėmis ir fizinėmis priemonėmis bolševikiniai enkavedistai išgauna visokius parašus.“
Tik laiško Post Scriptum parodo, kiek jėgų reikėjo šio atsakymo autoriui, kad atliktų tokią viešą išpažintį, atvirai spaudoje papasakotų tai, ko „niekados nebūčiau sau leidęs viešai kelti“.
Dar trys liudijimai
Atliekant šį žurnalistinį tyrimą, mėginant išsiaiškinti Stasio Žakevičiaus atvirame laiške minimus faktus ir aplinkybes, pavyko rasti dar keletą dokumentų, patvirtinančių, kad tekstas „Hitlerinį šnipą ir budelį – teisman“ buvo publikuotas Tiesos 1948 m. lapkričio 28 d. numeryje, skirtame emigravusiems lietuviams.
Rezistentas, rašytojas Fabijonas Neveravičius 1948 m. gruodžio 13 d. laiške Žakevičiui pranešė: „Pereitą šeštadienį (XII.11) Vilniaus radijas teikėsi Tavo „asabai“ paskirti net 25 min. trukusią audiciją.[34] […] buvo perskaitytas Vilniaus universiteto profesorių, docentų ir studentų atsišaukimas, adresuotas Birminghamo universiteto vadovybei, profesūrai ir studentams, be to, Birminghamo Lordui merui ir visuomenei, kviečiant juos dešifruoti Tave, išmesti iš savo tarpo ir paveikti atitinkamus valdžios organus Tave perduoti Tarybų Lietuvai, kaip kruviną karo nusikaltėlį, idant būtum pagal nuopelnus nubaustas. Pažymėta, kad prie atsišaukimo pridedama visi Tavo nusikaltimus įrodą dokumentai.“
Iš viešo Žakevičiaus atsakymo aišku, kad „nusikaltimus įrodantis dokumentas“ – tai spaudoje paskelbto skelbimo fotokopija, t. y. vokiečių karo komendanto įsakymo tekstas.
Pasak Neveravičiaus, „atsišaukimą pasirašė per 40 profesorių, docentų ir studentų atstovai. Pasirašiusiųjų tarpe yra ir visos žinomesnės pavardės – pavyzdžiui, Žemaitis, Vabalas-Gudaitis, Ivanauskas, Jankauskas ir t. t. […]
Dėl lojimo per radiją, tai tikrai niekis. Berods, ne pirmą kartą. Bet jeigu jie tikrai atsiųs į Birminghamą tokį atsišaukimą, tai gal gali turėti nesmagumų ar geriausiu atveju nepatogumų. Todėl skubu Tau rašyti, kad žinotum ir būtum pasirengęs. […]
Nežinau, kaip reaguosi viduje į tą žinią. Patarčiau susikaupti ir per daug į širdį neimti, bet pasirengti tam atvejui, jeigu tie niekšai tikrai atsiųs tą savo atsišaukimą į Birmingamą. […] Stebėtis tik reikia, kaip bolševikų lengvai yra išžaginami intelektualai, rodos, rimti, kitu atveju tvirti ir kieti žmonės. Turi priemonių – rupūžės. Pabandyk nepasirašyti. Na, ir rašosi.
Stačiai plaukai šiaušiasi ant galvos, pagalvojus, koks baisus moralės, etikos ir žmoniškumo bei paprasčiausios žmogiškos garbės smukimas baigia užvaldyti pasaulį. Na, bet tiek to. Tik laikykis tvirtai. Apsvarstyk reikalą šaltai ir imkis priemonių, jei reikės.“
Žakevičius, 1949 m. sausio 10 d. Mintyje paskelbęs „Atvirą laišką VU profesoriams“, kovo mėnesį gavo du laiškus.
Osle su šeima gyvenantis buvęs kaunietis Dovidas Vilenčiukas, kurio dukrą Sulamitą (Dalią), 1943 m. išgelbėtą iš geto, augino Stasio Žakevičiaus mama ir sesuo, kovo 3 d. rašė:[35]
„Gerb. p. Žakevičius,
Gavome laišką nuo mūsiškių su T. mamytės priedu, kurį čia pat rasite. Jie rašo mums, kad motulė juos dažnai aplanko, ir padėtis, kuri dabar susidarė, privertė ją ir juos nežiūrint pavojaus tiesioginiai perspėti Jus apie mamytei gresiantį pavojų. Manome, kad ir be mūsų paaiškinimų viską suprasite, bet mamytė rašo, kad jos sveikatai reikalinga ramybė ir šiluma, nes gresia tardymai ir Sibiras.
Matyti, kad T. veikla jai labai pakenkė. Mes iš Vokietijos per vieną pažįstamą retkarčiais gauname liet. laikraščių, o tarp kitų radome ir T. straipsnį (atsakymus 3 profesoriams). Mes čia supratome, kad šis viešas pareiškimas jai malonumų nesuteiks.
Laiškas datuotas pirmo 1/II.49 m. Tarp kitko mūsiškiai rašo, kad sesutė mirė 1948 m. gruodžio 22 d.[36]
Dėl paketų siuntimo kol kas negali būti kalbos. Bijome, kad susirašinėjimai ir siuntiniai gali pakenkti jiems, nes jie patys priduria, kad reikia rašyti retai ir trumpai. Į siuntinių gavėjus taip pat kreivai žiūrima. Padėtis įtempta ir mažiausias neatsargumas gali baigtis katastrofa.
Daliutės fotografiją prie šio pridedame. Jos aštuntąją gimimo dieną vasario 26 dieną.
Manome, kad susirašinėjimus, reikalui praėjus, reikėtų panaikinti, nes gyvenimas mums parodė, kad nenumatytos ir nenumatomos aplinkybės gali iškelti daug nemalonių siurprizų.
Apie šį susirašinėjimą taip pat nereikėtų viešai kalbėti, nes negali žmogus žinoti, kas tėra pakankamai patikimas. Paskutiniai įvykiai Švedijoj parodė, kad geriausia išeitis yra tylėti ir laikytis nuošaliai.
Ypatingai atsargūs turi būti tie, kas turi giminių tėvynėj. Tai liūdnas faktas, kurio užmiršti nereikia.
Linkėsime Jums ir J. žmonai daug laimės.
Jūsų
/ parašas“
Šio laiško komentavimas yra atskira tema, tad ją šįsyk paliksiu nuošalyje. Juolab kad iš artimiausios Stasio ir Marijos Žakevičių-Žymantų giminaitės Danutės Mažeikienės, gyvenančios Kalifornijoje, gavau Dovido Vilenčiuko laiškų kopijas ir nemažai kontekstinės informacijos.
Antrasis – uošvio Mykolo Biržiškos laiškas,[37] nepaprastai įdomus tiek informaciniu, tiek emociniu aspektais. Jis taip pat vertas atskiro aptarimo. Tad pabaigai keli fragmentai iš prof. Mykolo Biržiškos 1949 m. kovo 13 d. laiško Stasiui Žakevičiui.
„Mylimasis!
Gavęs Tavo 3.8 rašytą laišką 3.11 su žinia apie vargšės kankinės Jadzės mirtį, tyčiomis susilaikiau Tau nerašydamas, kad po betarpišku įspūdžiu susigraudinęs neprisidėčiau po Tavo sielvarto padidinimo kuriuo neapgalvotu žodžiu ar atsiduksėjimu. Mes čia tą naktį blogai ir miegojome, nors pati žinia nebuvo mums visiškai netikėta: žinome, kas yra pas bolševikus kalėti; dėl Jadzės pats įspėjai pranešdamas apie ligą, o ir anksčiau buvo mus pasiekęs gandas apie Jos mirtį, bet to nei Tau nekartojome, nes ar maža visokių gandų eina, kurie paskiau nepasitvirtina. Tik Mama liūdnai sakė: jeigu serga kalėjimo ligoninėje, kokia gali būti viltis, jog pagys? Jadzei pasibaigė kankinimasis, bet dabar sunkiausias – Tavo Motinos likimas … […]
Dėl rašinio „Mintyje“ man aišku, jog jis turėjo pasirodyti – to ne tik Tavo vardas reikalingas, bet ir Tavo artimųjų, o ką jau kalbėti – ir pats kovos reikalas: čia ne tik Tavo, bet ir bendrakovių istorinis, aktualinis (dabarties) ir ateities įvykiams reikalas. Antra vertus, nei šis paskelbimas nepablogino, nei tylėjimas nebūtų pagerinęs Motinos padėties – ne dėl jo, lig jam dar nepasirodžius prasidėjo prieš Tave puolimas – ot čia ir imta tardyti: gal tai paveiksią Tave, priversią nebesikišti „kur nereikia“ – ir viskas.
Rašinys buvo teisingas, garbingas ir gražus – Tavo nuoširdžiausias, tai ir geriausias raštas. Kas kita – kad Tavo vardas ir -anto vardas niekur naujuose darbuose neturi būti minimas: Tavo ir reikalo naudai, Jos ramumui… […]
Bučiuoju Tave, būk tvirtas ir neapleisk kovos lauko, kad šalčius kentėtum. Kovok!
Tavo Tėvas.“
Nuo 1949 m. pavasario Stasys Žakevičius oficialiai kaip savo pavardę pasirinko slapyvardį Žymantas. Jo žmona Marija Biržiškaitė-Žakevičienė tapo Marija Žymantiene.
[1] Stasys Žakevičius. Atviras laiškas. Mintis. 1949 m. sausio 10 d., p. 3.
[2] Teisės mokslus Stasys Žakevičius baigė VDU (1933), studijas gilino Paryžiaus universitete (1934–1935), Harvardo, Čikagos, Londono universitetuose (1935–1937). Buvo VDU ir Vilniaus universiteto 1937–1944 m. mokomojo personalo narys, 1941–1944 m. VU Teisės mokslų fakulteto prodekanas, vėliau dekanas. 1940–1944 m. – aktyvus tautinio lietuvių pasipriešinimo dalyvis, VLIKo bendradarbis okupacijos metais Lietuvoje, priklausė užsienio delegatūrai (1940–1945), vėliau užsienyje atgaivinto VLIKo narys. Ragino užmegzti ir palaikyti ryšius su Lietuvos rezistencija. Lietuvių Rezistencinės Santarvės (LRS) vienas iš steigėjų (1950), jos vicepirmininkas.
[3] Įkurtas Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) Vilniaus štabo iniciatyva 1941 m. birželio 24 d. lietuvių sukilimo nuo bolševikų išlaisvintame Vilniuje, dar jo neužėmus vokiečių kariuomenei. Vilniaus miesto ir srities piliečių komitetas, kurio veikla buvo tiesiogiai susieta su civilinės valdžios įstaigomis, veikė iki rugsėjo 15 d. Komitetas uždarytas vokiečių generalinio komisaro Teodoro Adriano von Rentelno nurodymu.
[4] Vladas Jurgutis (1885–1966) – kunigas, valstybės ir visuomenės veikėjas, ekonomikos mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos Banko organizatorius. Nuo 1940 m. – Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto profesorius, vėliau šio fakulteto dekanas. 1941–1943 m. Lietuvos Mokslų Akademijos prezidentas. 1943 m. kartu su kitais 46 Lietuvos inteligentais už vokiečių valdžios politikos kritiką išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. 1945 m. grįžo į Lietuvą. Iš Vilniaus universiteto 1946 m. buvo atleistas dėl vadinamųjų buržuazinių teorijų skleidimo.
[5] Wladisłav Gumowski – Bronislavos Šėmytės-Biržiškienės sesers Vandos vyras.
[6] Andrius Bulota (1872–1941) – teisininkas, publicistas, politinis veikėjas. 1929 m. apkaltintas pasikėsinimo į Augustiną Voldemarą rengimu ir ištremtas į Varnių koncentracijos stovyklą. Po kelių mėnesių jam leista išvykti į Čekoslovakiją. 1930 m. grįžęs į Marijampolę vėl užsiėmė advokato praktika. 1940 m. birželio mėn. sovietams okupavus Lietuvą, paskirtas Liaudies seimo rinkimų komisijos nariu. 1940–1941 m. LSSR AT Prezidiumo juridinio skyriaus vedėjas. 1941 m. rugpjūčio 16 d. hitlerininkų sušaudytas Paneriuose.
[7] Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, 1941 m. birželio 14–19 dienomis iš Lietuvos ištremta apie 17 000 žmonių.
[8] Valerijonas Knyva (1909–1941) – poetas, publicistas, vertėjas, visuomenės veikėjas. Prasidėjus bolševikų okupacijai, 1940 m. birželio–gruodžio mėn. Vidaus reikalų ministerijos savivaldybių departamento direktorius. 1940 m. žurnalo Savivaldybė redaktorius. 1940 m. gruodžio mėn.–1941 m. birželio mėn. LSSR Komunalinio ūkio liaudies komisaras. Nužudytas Paneriuose.
[9] Juozas Bulavas (1909–1995) – Lietuvos teisės istorikas, mokslo, valstybės ir visuomenės veikėjas. 1940 m. LSSR teisingumo ministerijos juriskonsultas. 1940–1941 m. Vilniaus universiteto prorektorius mokslo ir studijų reikalams, Teisės fakulteto docentas, profesorius. 1944–1958 m. VU Teisės fakulteto katedros vedėjas.
[10] Mikalojus Baublys (1907–1990) – inžinierius technologas, technikos mokslų daktaras. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją.
[11] 1943 m. rugsėjo 15 d. buvo nužudytas Lietuvos kriminalinės policijos inspektorius Marijonas Padaba. Tardymo metu nustatyta, kad tai įvykdė lenkų teroristinė organizacija. Kadangi tai buvo antras iš eilės nužudytas policininkas, areštuota 100 lenkų.
[12] Rapolas Mackonis (iki 1940 m. Mackevičius, 1900–1982) – rašytojas, žurnalistas, visuomenės veikėjas. Kartu su kitais Lietuvos inteligentais 1943–1945 m. nacių kalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje.
[13] P. Kriegas – vokiečių okupacinės valdžios paskirtas Vilniaus miesto ir srities policijos vadas.
[14] Vaclovas Alksninis(1902–1970) – karininkas, visuomenės veikėjas.
[15] Bronius Grigas (1902–1943) – Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris (1918–1923). 1941–1943 m. Vilniaus miesto viceburmistras. Mirė Štuthofe 1943 m.
[16] Jonas Čiuberkis (1914–1994) – teisininkas, žurnalistas, redaktorius. 1941–1943 m. Vilniaus miesto savivaldybės sekretorius. Vokiečiai jį areštavo 1943 m. ir iki karo pabaigos kalino Štuthofe.
[17] Tikriausiai kalbama apie kapitoną Petrą Buragą (1899–1986), vokiečių okupacijos pradžioje dirbusį Vilniaus miesto savivaldybėje referentu žydų reikalams, o nuo 1941 m. – inspektoriumi. Buragas 1943–1945 m. buvo įkalintas Štuthofe.
[18] Jokūbas Vygodskis (1857–1942) – gydytojas, Lietuvos ir Lenkijos politinis bei visuomenės veikėjas. 1941 m. rugpjūčio mėn. vokiečių okupacinės valdžios suimtas, kalintas Lukiškių kalėjime, nužudytas 1942 m.
[19] Pavyko nustatyti, kad čia kalbama apie kauniečių Dovydo ir Marijos Vilenčiukų dukters Sulamitos išgelbėjimą. Dvejų metų mergaitė 1943 m. buvo išnešta iš Kauno geto ir perduota Stasio Žakevičiaus seseriai Jadvygai Jablonskienei (Žakevičiūtei), kuri globojo ją iki 1945 m., kol pati buvo sovietų suimta ir atsidūrė Pravieniškių kalėjime. Po kurio laiko Žakevičių mama, kurią mergaitė laikė savo močiute ir vadino motule, susitarė su gydytoja Ona Jablonskyte-Landsbergiene dėl mergaitės globos. 1946 m. mergaitė grąžinta Vokietijoje gyvenusiems tėvams, karo metu kalėjusiems Dachau ir Štuthofo koncentracijos stovyklose. Vilenčiukų giminaičio liudijimu, Žakevičienė perdavė Jadvygos Jablonskienės prašymą, kad vardas, kurį davė mergaitei – Dalia – ir liktų jos vardu. Šį prašymą Vilenčiukai išpildė. Už išgelbėtą Dalią Jackbo (Sulamitą Vilenčiuk) Jadvyga Jablonskienė (Žakevičiūtė) po mirties apdovanota Žūvančiųjų Gelbėjimo Kryžiumi, o 2000 m. paskelbta Pasaulio Tautų Teisuole.
[20] ELTA biuleteniai buvo leidžiami Vokietijoje 1945–1956 m. kaip VLIKo ir jo Vykdomosios tarybos leidiniai.
[21] ELTA biuletenis Nr.1(44) 1949 m. sausio 15 d. Iš tarybinės spaudos: „Nusikaltėlių“ reikalauja, p. 9–10.
[22] Ten pat.
[23] Repatriacijos reikalų skyriaus prie LSSR Ministrų Tarybos viršininko A. Slavino ataskaitinis pranešimas apie Repatriacijos reikalų skyriaus prie LSSR MT darbą 1945 m. gruodžio 10 d.–1953 m. sausio 1 d. LCVA, f. 754, ap. 13, b.325, l. 285.
[24] Repatriacijos skyriaus visi dokumentai parašyti rusų kalba, vertimas autorės.
[25] Ten pat.
[26] ELTA biuletenis Nr.1(44) 1949 sausio 15. Iš tarybinės spaudos: „Nusikaltėlių“ reikalauja. p. 9–10.
[27] Repatriacijos skyriaus prie LSSR Ministrų Tarybos dokumentai. LCVA, f. 754, ap. 4, b.1560, l. 61.
[28] Iš autorės pokalbio su Jonu Žeruoliu 1982 m. kovo mėn. Asmeninis archyvas.
[29] LYA, K-1, ap. 58, P-8938.
[30] Z. Balevičiaus asmeninė byla, l.37 // VU archyvas.
[31] S. Jankauskas. Tik tarybinė santvarka įgalina lietuvių tautą kurti ir puoselėti savo kultūrą. In „Mokslininkų žodis“, p. 60–64. Valstybinė enciklopedijų, žodynų ir mokslo literatūros leidykla. 1948. Kaunas.
[32] LKP(b) CK mokslo ir kultūros skyriaus vedėjo S. Lazutkos kalba LKP (b) VII suvažiavime (1952.11.22–25) // LVVOA, f. 1771, ap.131, b.1, l. 29.
[33] Jonas Prapiestis. Profesoriaus Vosyliaus Sezemano byla. Universitas Vilnensis. 1989 m. spalio 6 d.; J.Prapiestis. Tai reikėjo pasakyti iš pradžių… Universitas Vilnensis. 1989 m. lapkričio 24 d.
[34] St. Žymanto asmeninis archyvas. Okupacijų ir laisvės kovų muziejus.
[35] Asmeninis Danutės Mažeikienės archyvas, Kalifornija.
[36] Pranešama apie sesers Jadvygos Jablonskienės (Žakevičiūtės) mirtį kalėjime.
[37] St. Žymanto asmeninis archyvas. Okupacijų ir laisvės kovų muziejus.