Tęsdami pokalbį apie Stasio Žakevičiaus atvirą laišką VU profesoriams[1] grįžkime prie ryšio su Dovydu ir Marija Vilenčiukais, iš Kauno geto išgelbėtos Sulamitos – Dalytės tėvais.
Šioje publikacijoje pateikiama dokumentinė medžiaga apie Vilenčiukų šeimos bendravimą su Žakevičiais. Už galimybę susipažinti su teisininko, rezistento Stasio Žakevičiaus-Žymanto asmeninio archyvo medžiaga nuoširdžiai dėkojame artimiausiai Marijos ir Stasio Žymantų giminaitei Danutei Mažeikienei, gyvenančiai Los Angeles (JAV).
Pirmąjį laišką iš Dovydo Vilenčiuko[2] Stasys Žakevičius gavo 1945-ųjų gruodį. Trumpoje žinutėje, siųstoje iš Aukštutinės Bavarijos Aresingo savivaldybės, kur po koncentracijos stovyklų persikėlė Vilenčiukų šeima ir jų giminaičiai, pranešama, kad „iš artimų žmonių, atvykusių iš Lietuvos, gavome tikrų žinių apie Tamstos mamytę, seserį ir Dalią. Šiuos žmones informavo daktaras Zacharinas, kuris dabar gyvena Lietuvoj“. Manytina, kad garsų prieškario gydytoją Žakevičių šeima artimai pažinojo, nes Stasio Žakevičiaus mama Marijona Žakevičienė (1884-1965) dirbo medicinos srityje, buvo akušerė. Apie tai, kad anyta bendravo su žinomu gydytoju yra rašiusi ir Stasio žmona Marija Žymantienė.
D. Vilenčiukas šiame laiške rašo, jog daktaras Zacharinas[3] dažnai jas aplanko ir, jo teigimu, „joms neblogai sekasi, gerai atrodo“. Taip pat teiraujasi, gal Žakevičius turi kokių nors naujų žinių apie mamą, seserį ir Dalytę. Juk kiekviena žinutė tokioje atskirty brangi! Parašas pilnas dėkingumo ir žmogiško nuoširdumo: „Būsime dėkingi, jei neatsisakysite atrašyti. Jūsų ištikimi Davidas Vilenčikas su žmona“.
Ekskursas dėl datų ir aplinkybių. Dalytės (Sulamitos Vilenčiuk)istoriją, kaip ji pateko į Žakevičiaus mamos ir sesers Jadvygos globą, prieš ketvirtį amžiaus gana detaliai papasakojo Kanadoje gyvenantis Lasar (Elly) Gotz[4]. Dvylika metų vyresnis pusbrolis apie savo giminaitės išgelbėjimą sužinojo dar būdamas vaikas, iš savo mamos brolio, Dovydo Vilenčiuko, su kuriuo kalėjo Dachau koncentracijos stovykloje. Šis užfiksuotas liudijimas, retrospektyviai žvelgiant ir turint daugiau šaltinių, šiek tiek koreguotinas.
L. E. Gotz liudijime teigiama, kad „1945 m. Jadvygą suėmė sovietai, kadangi ji atspausdino peticiją, skirtą Jungtinėms Tautoms. Joje buvo prašoma, kad Lietuva vėl būtų laisva nuo sovietų okupacijos. Kai Jadvygą Jablonskienę suėmė, jos mama Marija Žakevičienė prižiūrėjo Dalią. Vėliau ji paprašė Landsbergių šeimos (gydytojos Landsbergienės) pagalbos, kadangi ji buvo užsiėmusi: nešė maistą ir rūpinosi Jadvyga, kuri buvo įkalinta siaubingomis sąlygomis“[5].
Pirmiausia, J. Jablonskienė (Žakevičiūtė) ir kiti kaltinamieji – buvęs Lietuvos Respublikos diplomatas Petras Klimas, teisininkas prof. Tadas Petkevičius, istorikė, pedagogė Petronėlė Lastienė, „Varpo“ spaustuvės direktorius Jonas Česnavičius, gydytoja stomatologė Bronė Pajedaitė buvo teisiami už tai, kad parengė ir į prancūzų kalbą išvertė bei rengėsi išplatinti Vakaruose (Didžioji Britanija, Prancūzija, JAV) memorandumą dėl neteisėtos Lietuvos aneksijos[6].
Antra, Jadvygą Jablonskienę (Žakevičiūtę) sovietai suėmė ne 1945 metais, o 1946 m. vasario 26 d. (Dalytės Vilenčiukaitės gimimo dieną).Tai liudija NKVD pulkininko Danieliaus Todeso pasirašytas arešto orderis baudžiamojoje byloje.[7] Susipažinus su J. Jablonskienės baudžiamąja byla, matyti aiškios chronologinės ribos – areštuota 1946 metų vasario 26 d. , nuteista tų pačių metų balandžio 24 d.[8]
Iš liudininkų pasakojimų, konkrečiai iš kaimynystėje gyvenusios Apolonijos Nistelienės[9], spaudoje paskelbtų prisiminimų, žinoma, kad Dalytė buvo perduota gydytojos Onos Landsbergienės globon tik po to, kai J. Jablonskienė buvo pervežta į Pravieniškių kalėjimą, o Marija Žakevičienė buvo priversta palikti savo namus, nes duktė buvo nuteista su turto konfiskavimu. Tai reiškė, kad iš savo namų M. Žakevičienė turėjo išsikraustyti po nuosprendžio paskelbimo, o į jos butą įsikėlė tasai pats NKVD tardytojas D. Todesas[10].
Taigi, šiame liudininko L. E. Gotz pasakojime tikslintina data dėl J. Jablonskienės suėmimo metų ir Dalios (Sulamitos Vilenčiuk) gyvenimo pas Žakevičienę aplinkybių. Mergaitė ir po J. Jablonskienės (Žakevičiūtės) suėmimo bei nuteisimo kurį laiką gyveno su Motule. Taip Dalytė vadino Stasio ir Jadvygos Žakevičių mamą, laikydama ją savo močiute. Apie tai plačiau rašo Marija Žymantienė laiške dr. Domui Jasaičiui, rinkusiam medžiagą apie Lietuvos piliečius – žydų gelbėtojus[11]. Tai, kad Stasio mama, Marija Žakevičienė, išgelbėjo pusantrų metų žydų mergaitę parašyta L. Šmulkščio surinktoje ir Juozo Šalnos slapyvardžiu pasirašytoje apžvalgoje „Lietuvių kova dėl žydų laisvės“ 1949 metų rugpjūčio 5 d. JAV leistame lietuvių laikraštyje „Naujienos“[12].Nepaisant užfiksuotos gelbėjimo veiklos, iki šiol ji nėra įtraukta į Pasaulio tautų teisuolių sąrašą. Šie D. Vilenčiuko laiškai St.Žakevičiui tik dar kartą patvirtina, kad būtent Marija Žakevičienė su dukra Jadvyga išsaugojo Vilenčiukų dukrą.
Vilenčiuko laiškai Žakevičiui. Po gero pusmečio Žakevičių šeimą pasiekė kitas Vilenčiukų laiškas, iš kurio sužinome, kad penkiametė Dalytė jau savo tėvų namuose, jog Jadvyga nuteista kalėti 10 metų, o mama Žakevičienė „daro žygius, kad dukterį paliktų vietoje ir nesiųstų į krašto (Sovietų Sąjungos – J.M.) gilumą. Jūsų mamytė prašo Jus negalvoti apie sugrįžimą ir siunčia Jums karščiausius linkėjimus ir motinos palaiminimą“.
Iš D. Mažeikienės archyvo gavau ir 1946 m. liepos 27 d. D. Vilenčiuko laišką, kurio pastraipą cituoja St. Žakevičius „Atvirame laiške VU profesoriams“. Pasak St. Žakevičiaus, „Vokietijoje gyvenančio vieno iš Lietuvos žydo, kurio vaiką teko padėti išgelbėti naktį išvagiant iš Kauno ghetto“ rašyti žodžiai. Štai tas laiškas.
Didžiai gerb. p. p. Žakevičiai,
Mano žmona su Dalia grįžo iš kelionės. Visa operacija užtruko apie tris mėnesius ir buvo labai sunki. Vietoje ji buvo tik porą dienų, nes reikėjo tuoj išvykti atgal. Jūsų mamytė taip pat norėjo ją lydėti, bet pagaliau nusprendė pasilikti vietoje, kadangi tikisi, kaip nors galėsianti savo dukteriai padėti.
Jinai nuteista 10 metų kalėti. Toj pačioj byloj nuteisė daugelį kitų. Jų tarpe adv. Petkevičius gavo 8 metus. Mamytė daro žygius, kad dukterį paliktų vietoje ir nesiųstų į krašto gilumą. Jūsų mamytė prašo Jus negalvoti apie sugrįžimą ir siunčia Jums karščiausius linkėjimus ir motinos palaiminimą.
Likimas jos tėra labai kietas. Tik Viltis ir Tikėjimas gali tą vargą sušvelninti. Šiaip laikosi neblogai.
Mūsų dėkingumas jai ir visai Jūsų šeimai neturi ribų. Kas galėjo įsivaizduoti, kad po tokio kruvino karo taikos idealai bus paversti niekais. Matome tik kruviną neapykantą ir labai miglotą ateitį. Žiauri tikrovė sudaužo daugelį mūsų nuoširdžių intencijų, bet visgi norime tikėti, kad Dievas atskleis žmonėms kelią ir į geresnį gyvenimą. (paryškinta mano – J.M.)
Mano žmona, Dalia ir visi mes siunčiame Jums širdingiausius linkėjimus.
Jūsų ištikimas
D. Vilenčikas
Nuo to laiko, kai Dalytė susitiko su savo šeima, Dovydas Vilenčiukas tampa savotišku ryšininku tarp Žakevičiaus ir jo motinos, gyvenančios sovietų okupuotame Kaune, priglausta savo buvusios bendradarbės namuose. Motulė rašo Dalytei, ir tai nekelia jokių įtarimų į Vakarus siunčiamų laiškų tikrintojams iš represinių struktūrų. Laiškuose kalbama apie dėdę, kuris ir yra Stasys Žakevičius, tai jam ir yra skirtos mamos/ Motulės žinutės, persiunčiamos D. Vilenčiuko.
Iš negausios korespondencijos, išsaugotos Danutės Mažeikienės archyve, matyti, kad laiškai iš D. Vilenčiuko su įvairiomis Motulės žinelėmis Dalytei (o svarbiausia – Stasiui) skriejo iki 1958 metų. Ar buvo jų daugiau, vėlesniaisiais metais, kol kas nenustatyta. Publikuojamuose laiškuose nemažai paprasčiausių buities dalykų – Vilenčiukų šeimai labai rūpi Motulės, Marijos Žakevičienės, sveikata, jie dalijasi su Stasiu rūpesčiais dėl vaistų, perduoda žinias apie Motulės gyvenimą Kaune.
Nuo 1947 metų Vilenčiukai kaip karo pabėgėliai persikėlė į Norvegiją. Stasio Žakevičiaus rezistencinės veiklos maršrutai buvo įvairūs – tarp Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Didžiosios Britanijos, Vakarų Vokietijos. D. Vilenčiukas visą laiką žinojo, kur adresuoti laiškus, kad jie pasiektų Žakevičių. Ir taip iki pat 1959-ųjų pabaigos, kai su žmona Marija Žymantiene adresatas persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas.
Galima tik spėti, jog pats Stasys tiesiogiai nerašė laiškų savo mamai. Juk buvo vienas labiausiai NKVD, vėliau KGB medžiojamų žmonių iš nepriklausomos Lietuvos laikmečio. Iš Vilenčiukų mamai Žakevičienei, Motulei buvo perduodamos žinios, kaip gyvena tikrasis Dalytės dėdė, „vienintelis, kuris palaiko motulės norą gyventi“. Taip Stasys vadinamas Motulės laiškuose. Tokiu save Stasys ir laikė – tikruoju Dalytės dėde. Bent jau taip prisimena su Žymantais kartu nuo paauglystės gyvenusi Danutė Barauskaitė-Mažeikienė, profesoriaus M. Biržiškos anūkė.
Motulė rašo Dalytei
Rašytas Lietuvoje
1949 m. vasario 1 d.
Mylima mano Dalyte,
Labai ačiū už laiškutį, džiaugiuosi, Dalytė neužmiršta savo motulės. Būk sveikutė, klausyk savo tėvelių, būk jiems džiaugsmas ir paguoda. Ar neužmiršti savo dėdės, ar rašai jam. Vargšas Tavo dėdė, netekęs savo sesutės, kaip jam labai skauda širdelę. Už sesutės išgyventas kančias ir jos ankstyvą mirtį galės dėdė padėkoti savo išgarbintam Tadui[13], jei jiems dar tektų kada nors susitikti.
Motulės sveikatai reikalinga ramybė ir šiluma, o tam reikalinga, kad Dalytės dėdė ramiai dirbtų savo tarnyboje grynai mokslinį darbą.
Motulė džiaugsis, jei Dalytė parašys jai porą žodelių-laiškutį.
Stipriai bučiuoju savo Dalytę ir jos tėvelius.
Motulė
(Be datos)
Mylima, brangi Dalyte,
Kaip gyveni, kaip sveikutė, ar gerai mokaisi.
Ar nepamiršai savo motulės. Ji Tavęs labai, labai pasiilgo. Gyvena ji pas savo buvusią bendradarbę, gauna už savo ilgametinį darbą pensiją ir materialiniai yra visiškai aprūpinta. Sveikata jos pradėjo šlubuoti, turi aukštą spaudimą, nepasiduodantį sumažinimui. Du kart turėjo sklerozinio pobūdžio kojų uždegimą, gulėjo po porą savaičių, sunkiai pergyvena dukros mirtį.
Jono[14] giminių yra visiškai pamiršta, niekad jos neaplanko, net ir ligoje, susitinka tik gatvėje.
Ar susirašinėji su savo tikruoju dėde – jis vienintelis, kuris palaiko motulės norą gyventi. (…)
Visi siunčia labų dienų ir linki viso geriausio, o motulė stipriai bučiuoja mylimą Dalytę.
1955-ųjų rudenį Žakevičių pasiekia žinia, kad Kaune mirė Dovydo Vilenčiuko sesuo. Galima numatyti, kad Marija Vilenčiuk (1894-1955) buvo tiesioginis ir saugus ryšys šioje susirašinėjimo grandinėje. Dovydas tiesiai ir rašo, jog „Mūsų susirašinėjimas su mūsiškiais Kaune dabar bus nutrauktas visai, arba, geriausiu atveju, labai apribotas, nes jaunesnieji vargu išdrįs rizikuoti savo egzistencija“.
Pranešdamas, kad Mamytė prašo jai rašyti Gurevičiaus adresu, klausia ką Žakevičius žinąs apie šį žmogų, nes pats Vilenčiukas sako, jog tas vardas lyg ir žinomas, bet konkrečiai neatsimenantis. Greičiausiai dėl laiškų, Vilenčiuko adresuojamų Stasio mamai, ji pati sutarė su Vytauto Landsbergio-Žemkalnio seseria, gydytoja Jadvyga Gurevičiene ir jos vyru Leonu. Matyt laiškai iš Vilenčiuko ir buvo pretekstas Marijai Žakevičienei lankytis Landsbergių namuose[15].
Oslo, 27. 11. 55.
Gerbiamieji,
gavome mamytės laišką, kuriame ji praneša mums liūdną žinią, kad mūsų sesutė Kaune š. m. rugsėjo mėn. 6 d. mirė. Kadangi mes šio laiško dalį turėjome siųsti mūsų seseriai Afrikon (Sonja Gotz – J.M.), tai padarėme nuorašą likusio Jus liečiančio teksto ir šį nuorašą kartu su likusia laiško dalimi čia pridedam.
Mūsų susirašinėjimas su mūsiškiais Kaune dabar bus nutrauktas visai, arba, geriausiu atveju, labai apribotas, nes jaunesnieji (mirusios sesers vaikai – J.M.) vargu išdrįs rizikuoti savo egzistencija. Mamytė prašo rašyti jai Gurevičiaus adresu. Mums tas vardas tėra lyg ir žinomas, bet gerai nebeatsimename. Ar galėtumėt mums parašyti kas tas Gurevičius tėra, nes buvo Gurevičių žydų tautybės ir buvo tokių pat lietuvių tautybės.
Šiaip pas mus nieko naujo. Linkime jums linksmų Kalėdų ir laimingų Naujų metų. Mamytei parašysime ir jei turite ką nors specialaus jai pranešti, malonėkite mums apie tai parašyti.
Jūsų/
parašas
Nuorašas
„…jo /dėdės/ sesutė ne kurį laiką ir nuo tikėjimo buvo atšalusi, bet ligoje atgailavo susitvarkiusi pasveikino savo mamytę vardinių proga, pranešdama jai apie tai, žinojo, kad savo mamytei padarys didelį džiaugsmą ir nors tuo galės ją paguosti.
Dabar mamytei yra vienintelė paguoda aplankyti jos kapą ir jį papuošti. Jos netekus pirmuosius metus kelis kartus sunkiai sirgo. Laikui bėgant susigyveno, stiprėjo ir dabar, pagal savo amžių yra visai pajėgi. Tik prie esamo pas ją kraujospūdžio / hypertenzijos/ ir arteriosklerozės turi prisilaikyti griežtos dietos, vengti nuovargio ir susinervinimo. Bet dabartinės gyvenimo sąlygos jai leidžia visa tai pildyti. Gyvena pas buvusią bendradarbę, turi jos atskirą gražų kambarį, gražiai sutaria. Už išdirbtus savo profesijoj aštuoniolika metų gauna pensiją; materialinių trūkumų neturi. Prieš porą metų buvo aplankiusi savo vaikų gimimo vietovę, buvo bute, kur jie gimė, aplankė kapines, kuriose palaidotas jos sūnus (vyriausias Žakevičių sūnus Romualdas nuskendo Ukrainoje, iki šeimai grįžtant į Lietuvą – J.M.). Dėdės paliktą pas ją valyzą ir knygas turi savo žinioje.
Praeitą žiemą staigiai mirė dėdės draugo mamytė Sabina. Rytą buvo sveika, laike pietų pasijuto blogai, prigulė ir vakare mirė. Kaip tik pasijuto blogai, iššauktas gydytojas darė viską, kas reikalinga, bet mirtis buvo galingesnė.
Matai brangioji Dalyte, kaip smulkiai viską aprašiau, tikiuosi, kad ir Tu man parašysi ilgą laišką. Nepagailėsi žinių, kurios man labai rūpi. Kaip Tau sekasi mokslas? Ar daug savo tėveliams suteiki džiaugsmo savo mokslu ir paklusnumu. Labai lauksiu Tavo laiškučio.
Tavo tėveliams ir dėdei prašau perduoti nuo manęs širdingiausių linkėjimų. Karštai Tave bučiuoju mylinti motulė.
Kaunas 1955.X.14
P.S. Tėvelio laišką, rašytą š.m. rugsėjo 6 d. vaikai gavo. Pernai mamytės rašytą man laišką gavau. Motulė
Tikėtina, kad post scriptum mama Žakevičienė rašo apie laiškus, gautus iš Biržiškų šeimos, kuri jau gyveno JAV.
Stasiui Žakevičiui dirbant „Amerikos balso“ redakcijoje Miunchene laiškai iš Oslo ko gero atkeliaudavo greičiau ir paprasčiau. Laiškų turinys – nuolatinis Vilenčiukų šeimos rūpinimasis tarsi savo, šalia esančio, artimo šeimos nario, Motulės sveikata, jai reikalingais medikamentais, kurių Norvegijoje nesiseka gauti. Štai 1958 metų lapkričio 6 d. laiške D. Vilenčiukas rašo: „Mes padarėme kas tik buvo galima, bet be rezultatų. Vietos vaistų sandėlis žadėjo rašyti Vokietijon, bet atsakymo kol kas negavome ir daugiau laukti nebegalima. Jei šio preparato ir Vokietijoj negalima gauti, tai mes dar pasiųsime amerikonišką preparatą (…). Malonėkite mums tuoj pranešti, ką šiuo atžvilgiu padarytina. Parašykite kartu kaip Jūsų ir J. žmonos sveikata.“
Mamos laiškas sūnui. Dvipusis lapelis telpantis Danutės Mažeikienės delne. Smulkiai surašytas laiškelis tiesiogiai Stasiui, brangiam ir mylimam sūnui. Be datos. Nežinia kaip atkeliavęs. Marilės ir Stasio Žymantų saugotas šalia nuotraukų su Jadvyga ir Dalyte, su Mama prie Jadvygos portreto.
Mano mylimas, brangus sūnau,
Nepaprastai džiugu parašyti Tau keletą žodžių.
Bet ką juose galėčiau Tau pranešti: gal kad esu, pagal savo amžių, dar pajėgi, pusėtinai sveika, materialinių trūkumų neturiu, pati save aprūpinu, susitvarkau ir mano gyvenimo sąlygos neblogos. Manau, kad Tau šios žinios apie mane yra svarbiausios, kaip ir man labai svarbu žinoti, kad Tu esi gyvas ir sveikas. Nepaprasta man būtų laimė, kad galėčiau kada nors panašiu būdu susilaukti iš Tavęs keletą žodžių apie save. Prieš porą metų buvo gandas, kad Tu su savo žmona išsiskyrei ir kitą vedei, ar tiesa?
Dabar mano vienintelis troškimas ir svajonė – tai susilaukti ir pamatyti Tave. Kad tik dėl mano gilios senatvės sklerotinio stovio ir aukšto kraujo spaudimo neįvyktų kokių staigmenų ir mano troškimas nepaliktų neišsipildęs.
Mano kasdieninė malda prieš Aukščiausiąjį, kad Jis mane iki to laiko palaikytų ir Tave tam laimintų. Mano mylimas, brangus sūnau, nenustokime vilties, kad Visagalis mano maldas išklausys ir mudu tos laimės susilauksime. (…)
Tavo valyzė ir knygos, kurias palikai pas mane, yra išsaugota ir randasi mano globoje.
Tuo ir baigsiu savo rašymą. Glaudžiu Tave prie savo širdies ir laiminu, kaip visuomet laimindavau Tavo jaunystės laikais.
Karštai, karštai bučiuoju
Tave mylinti mama.
Nota Bene (NB). Būtina pažymėti, kad motinos išgirstas, kaip ji pati įvardija, „gandas apie Stasio skyrybas“ buvo tik vienas iš daugelio KGB specialistų gausiai skleidžiamų šmeižtų ir melų, (dabartiniais laikais vadinamų melagienų) apie Stasį Žakevičių ir kitus sovietų okupuotos Lietuvos priverstinės išeivijos politinius veikėjus, siekusius istorinio teisingumo.
[1] Kultūros barai, 2025, nr. 3
[2] Dovydas Vilenčiukas (Vilenčikas) (1900-1979)
[3] Benjaminas Zacharinas (1887-1954), Lietuvos gydytojas chirurgas. Med. dr. (1937). 1912 m. baigęs Maskvos universitetą dirbo gydytoju Kaune. 1915–1919 m. Rusijos kariuomenės karo gydytojas. Nuo 1920 m. dirbo Kaune, 1923-1926 m. ir 1938-1940 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete. Nuo 1927 iki pirmosios sovietų okupacijos Kaune turėjo privačią 15 lovų ligoninę. Per Antrąjį pasaulinį karą už dalyvavimą antinacinio pasipriešinimo judėjime kalintas koncentracijos stovykloje. 1944-1952 m. dėstė Vilniaus universitete; profesorius. 1952 m. suimtas, išvežtas į Sibirą, ten ir mirė.
[4] http://www.issigelbejesvaikas.lt/rescuers_of_jews.php?id1=643&id2=4961&id3=4965
[5] Ten pat
[6] Iki šiol neaišku, ar memorandumas pasiekė adresatus.
[7] LYA, F. K-1, ap.58, P-15758, l. 3
[8] Ten pat, l. 15
[9] D.Vilkelytė. Nepapasakota Kauno istorija: Jadvyga ir Jonas Jablonskiai. In Legendos, 2022, nr.3, p.38
[10] LYA, F. K-1, ap.58, P-15758, l. 30
[11] Marijos Žymantienės laiškas Domui Jasaičiui apie žydės mergaitės išgelbėjimą In Išgelbėję pasaulį. Žydų gelbėjimas Lietuvoje (1941-1944). V., 2001.
[12] Juozo Šalnos slapyvardžiu pasirašyta teisininko Liudviko Šmulkščio (1902-1989) surinkta medžiaga.
[13] Tadas Petkevičius (1893-1964), teisininkas, diplomatas, pedagogas
[14] Jonas Jablonskis jaun.(1906-1941), žurnalistas, diplomatas, sovietų represuotas ir nužudytas, Jadvygos Jablonskienės (Žakevičiūtės) vyras.
[15] V.Landsbergis. Dėdė Tadukas in Tėynės labui: teisininkas Tadas Petkevičius. V., 2021, p. 290