Atradimo džiaugsmas namo sugrįžus užmirštoms asmenybėms

Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacija 2022-uosius paskelbė žurnalisto, ilgamečio tautinės minties JAV lietuvių laikraščio „Dirva“ vyriausiojo redaktoriaus, įsteigusio kelias savo vardo premijas Lietuvos žurnalistams Vytauto Gedgaudo (1912-1999) metais.  Šia proga kalbėjomės su V. Gedgaudo kūrybinio palikimo tyrinėtoja Vilniaus universiteto doc. dr. Jolanta Mažyle, pargabenusia į Lietuvą dalį jo archyvo ir parengusia kelias jam skirtas parodas. Viena tokių „Laiko sūpuoklėse“ dabar veikia Žurnalistų namuose Vilniuje.

Kada ir kaip susidomėjote žurnalistu, ilgamečiu laikraščio „Dirva“ redaktoriumi Vytautu Gedgaudu?

Po Vytauto Gedgaudo mirties, 2000-aisiais jo žmona Stefanija Vilniaus universiteto žurnalistikos bakalauro programos studentams įsteigė žurnalisto ir redaktoriaus Vytauto Gedgaudo vardo stipendiją, kurią beveik per 20 metų gavo beveik 50 studentų. Jie šiuo metu yra ne tik žinomi žurnalistai, bet ir literatai, jaunieji mokslininkai. Pasakysiu taupiau, – Vytauto Gedgaudo stipendininkai yra ne tik žurnalistikos bakalauro studijų, bet visos mūsų Alma Mater Vilnensis pasididžiavimas. 2006 metų Advento vakarėlyje šv. Jonų bažnyčioje teikiant šią stipendiją ir susipažinau su mieląja V. Gedgaudo stipendijos steigėja, žurnalistikos specialybės mecenate S. Gedgaudiene. Taip užsimezgė pažintis, vėliau peraugusi į draugystę.

Man labai rūpėjo, kad mūsų specialybės studentai prisimintų savo geradarius, tad pirmasis mūsų bendras žygis su ponia Stefanija (beje, ji labai nemėgo oficialios savo vardo versijos, prašydavo į ją kreiptis paprastai, Stefa. Kaip kad į ją kreipdavosi jos artimos aplinkos žmonės, bičiuliai ir skautai) buvo aplankyti Vytauto amžino poilsio vietos Vilniaus Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje. Ji labai norėjo, kad Vytautą lankytų būsimieji žurnalistai. Tad man teko puoselėti šį Stefos sumanymą…

Ką galite pasakyti apie spalvingą Vytauto Gedgaudo asmenybę?

Sunkus klausimas, nes atsakymas ko gero netilptų į visą laikraščio numerį. Tikrai Vytauto asmenybė labai spalvinga. Jis Antrojo pasaulinio karo metu patyrė karo kautynių ugnį, pokariu stebėjo pasaulinio masto įvykius, lėmusius XX amžiaus istoriją, Vytauto Arūno slapyvardžiu rašė politines apžvalgas JAV lietuvių spaudai, nuo 1958 metų pradėjo darbuotis kultūros, politikos skilčių redaktoriumi JAV lietuvių laikraštyje „Dirva“, o nuo 1968-ųjų tapo vyriausiuoju šio tautinės minties laikraščio redaktoriumi. „Dirvai“ vadovavo net dvidešimt trejus metus. Su žmona Stefa septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Klivlande buvo įkūręs meno galeriją, kurioje rengė ne tik lietuvių išeivių dailininkų parodas. O kur dar leidybos reikalai „Vilties“ leidykloje Klivlande! Čia būtų atskira kalba.

Man pačiai labai seniai rūpėjo giliau susipažinti su Vytauto Gedgaudo žurnalistine kūryba, kad studentams galėčiau apie jį papasakoti daugiau ir plačiau nei galima rasti žinių interneto platybėse.

Dabar turiu vilties, kad pamažu mes jį labiau pažinsime ir atrasime.

Pasidalinkite prisiminimais apie savo kelionę į JAV 2018 metais susipažinti V. Gedgaudo archyvu ir gyvenimą jo namuose Klivlande.

Anokie čia prisiminimai! Ko gero svarbiausias dalykas yra tas, kad 2017-aisiais tapusi Vytauto Gedgaudo premijos laureate, pasinaudojau proga ne tik paskambinti poniai Stefai į Klivlandą ir padėkoti, tačiau ir paklausti apie tai, kas man labai seniai nedavė ramybės – ar Vytautas paliko kokių nors užrašų? Tarkim, gal rašė memuarus? Išsyk gavau lakoniškai kietą Stefos atsakymą – atvyk ir pažiūrėsi. Nuvykau. Ir radau jo rankraštį apie Prancūzijos svetimšalių legioną. Stefa iš pat pradžių net netikėjo, jog jisai rašė knygą. „Pirmyn arba mirk!“ taip Vytautas pavadino savo knygą, apie kurią buvo prasitaręs netgi duodamas interviu „Žurnalistų žinioms“, berods, 1997-aisais.

Dalį V. Gedgaudo archyvo pargabenote į Lietuvą. Jau baigėte šį darbą?

2018-ųjų pavasarį parsivežiau tik „Pirmyn arba mirk!“ aplanką. Su Stefa ketinome archyvo tvarkyba užsiimti vasarą. Deja, liepos pabaigoje, Stefą pargriovė sunki liga ir į savo namus Klivlande ji nebegrįžo.

Esu dėkinga Klivlando lietuvių kultūros ir dokumentavimo centro darbuotojams, su kuriais gražiai susidraugavau pirmosios viešnagės metu. Jie ir informavo Stefos brolį ir globėją, kad aš rūpinausi Vytauto Gedgaudo „popierynais“, kai Stefa mane buvo pasikvietusi. Tuomet Stefos brolis man pranešė, jog ketina „iškraustyti“ namus ir, jeigu mane kas nors domina, turėčiau atskristi į Klivlandą sausio mėnesį. Taip 2019-aisiais ir įvyko antroji mano kelionė į Gedgaudų namus. Atsisveikinimui su jais.

Esu nuoširdžiai dėkinga Stefos brolio Liudviko (amerikonai jį vadina Lou) šeimai, supratusiai, jog reikia tęsti Stefos darbą – galutinai sutvarkyti Vytauto ir Stefos Gedgaudų šeimos asmeninio archyvo reikalus. Manau, kad tuo metu ir Lou, ir jo žmonai Jean buvo sudėtingas laikas, nes jiems reikėjo rūpintis sunkiai sergančia Stefa ir nebaigtais jos reikalais. Labai gerbiu jų nuostatą – sugrąžinti rankraštinį Gedgaudų palikimą į Lietuvą. Tačiau kaip iš Gedgaudų namų parsigabenti dėžes, prikrautas popierių, knygų ir pan., jau buvo mano reikalas. Todėl esu labai dėkinga Klivlando lietuvių kultūros ir dokumentavimo centre neatlygintinai dirbantiems Rūtai Degutis, Andriui Jonui Dundurui ir dr. Viktorui Stankui, visiems lietuvių bendruomenės nariams, padėjusiems spręsti šiuos rūpesčius svečioje šalyje.

Dalį archyvo, su kurio dokumentais dabar ir dirbu, pargabenau savo lėšomis. Kita dalis dar laukia savo kelionės į Lietuvą, tačiau pirmiausia tai reikėtų atidžiai peržiūrėti, perrūšiuoti, nes archyve yra nemažai kopijų, nevertingų laikraščių iškarpų ir pan.

Kaip manote, kuo V. Gedgaudas išskirtinai reikšmingas Lietuvai?

Išgirdusi šį klausimą, iškart norėjau teatsakyti: nėra nereikšmingų Lietuvos žmonių. Juk kiekvienas savo gyvenimu, savo darbu prisideda prie mūsų krašto kūrybos, prie Lietuvos idėjos auginimo.

Žurnalistas ir redaktorius Vytautas Gedgaudas, savo gyvenimą paskyręs Lietuvos laisvės bylai, buvo labai kukli asmenybė. Jam visada rūpėjo gėris, bendrystė, kūryba. Matyt tie Vytauto vertybiniai svertai, moralinės nuostatos ir telkė pačius įvairiausias, bet ryškias, stiprias asmenybes aplink „Dirvos“ redakciją. Mums kartais sunku suprasti tas ypatingas, sudėtingas sąlygas, kuriomis teko leisti laikraštį. Kiekvienas autorius redakcijai buvo brangus, – reikėjo prikalbinti, pritraukti, kad žmonės, atidirbę savo darbus, kuriais pelnė duoną, dar atrastų laiko ateiti į bendrą minties talką „Dirvoje“. Ir Vytautas juos sugebėjo suburti.

Kalbant apie atkurtos Lietuvos periodą, būtinai turime prisiminti, kad jisai puoselėjo nepriklausomos Lietuvos žurnalistiką, paskyrė asmeninių lėšų fondui, kuris ir tapo pagrindu kasmet skiriamai jo vardo premijai. Nuo 1997 metų Vytauto Gedgaudo premija yra Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos kasmetinė premija, skiriama žurnalistams už turiniu ir forma išskirtinius spaudos, radijo, televizijos, interneto ir fotožurnalistikos darbus.

Įkūrėte VšĮ „Atminties brasta“. Kokie jos planai ir sumanymai?

Jeigu trumpai, tai viskas tilptų į formulę: saugoti ir puoselėti mūsų atmintį.

Tiesą sakant, imtis šio projekto mane privertė dabartinės Lietuvos realijos, vadinamųjų kultūrininkų, o konkrečiau, kultūros vadybininkų, atsainus požiūris į kultūros palikimą. Kartais stebina, o iš tiesų paprasčiausiai glumina būrio ekspertais save laikančių, beje, tokiais ir reziduojančių įvairiose kultūros, švietimo institucijose asmenų elementarios istorijos žinios, kurios ko gero jiems baigiasi ties jų gimimo data. Matyt nuo tos datos tokiems „atstovams“ prasideda istorija. Tad tiesiogiai susidūrusi su kai kuriomis dokumentinio paveldo saugojimo, sugrąžinimo į Lietuvą, taip pat to paveldo sklaidos problemomis, supratau, jog jei pati nesiimsiu aktyvios veiklos, tai niekas ir nevyks. Taigi vidurvasarį, pačiame liepos karštyje įregistravau viešąją įstaigą, kurios pagrindinis tikslas – kultūros paveldo saugojimas, sklaida. Į pagalbą pasikviečiau bičiulius, tarp kurių, džiaugiuosi, yra ir nemažai jaunimo, ir pradėjome dėlionę. Prasmingų veiklų ir darbų dėlionę. O kaip seksis, matysime. Žinau, jog viskam reikia daug laiko ir kantrybės.

Kas jau padaryta?

Metams baigiantis galima konstatuoti, kad nelaukdama jokių ekspertų išvadų ir institucinių laiminimų, jau dabar VšĮ „Atminties brasta“ su partneriais – Lietuvos žurnalistų sąjunga bei Nacionaline žurnalistų kūrėjų asociacija šį rudenį surengė Vytauto Gedgaudo (1912-1999) gyvenimo ir kūrybos parodos „Laiko sūpuoklėse“ pristatymus Zarasų krašto muziejuje, Salako kultūros namuose, o dabar ir LŽS Žurnalistų namuose. Taip pat iniciatyvomis prisidėjo prie Vytauto Gedgaudo atminimo metų paskelbimo Lietuvos žurnalistų sąjungoje bei NŽKA, pirminio renginių plano rengimo.

Nepaisant, kad viešoji įstaiga „Atminties brasta“ įregistruota tik šiemet, tačiau manau, kad kai kurie mano darbai, susiję su kultūros paveldu, atminties grąžinimu bendruomenėms, mums patiems, ir buvo tasai pagrindas šiai įstaigai atsirasti. Tam, kad per ją galima būtų įtraukti veikti, dalyvauti ir džiaugtis atrastais mūsų gyvenimo artefaktais kuo daugiau neabejingų žmonių, kuriems brangi mūsų krašto istorija ir žmonės.

Ką manote apie užsienyje gyvenančių ar gyvenusių iškilių tautiečių archyvų likimą?

Tikiu, jog pirmiausia mes turime daug kalbėtis, kad suprastume, jog visiems rūpi tas pats dalykas – išsaugoti tautos atmintį. Šiapus ir anapus Atlanto. Ir ne tik. Juk kiek atminties ženklų likę ir Rytuose, kur mūsų tautiečiai ištvėrė tremtis ir kalėjimus, Sibiro kalvarijas. Tad mums reikia kuo glaudesnio ir gera valia grįsto bendravimo ir bendradarbiavimo valstybės kultūros ir švietimo institucijoms, taip pat palaikyti privačias iniciatyvas. Pati turiu tokio bendravimo ir bendradarbiavimo gerosios patirties, kuri mane labai palaiko ateities darbams.

Štai prieš kelis metus susipažinau su išeivijos žurnalisto Alekso Šemetos (1903-1968) dukra, ponia Audrone Murtaugh-Šemetaite. Per Klivlando lietuvių radiją buvau pasakojusi apie Vytauto Gedgaudo kūrybinį palikimą, jo svarbą Lietuvai. Taigi po šio mano „pasirodymo per radiją“ į Klivlando lietuvių namus atėjo ponia Audronė nešina keliais albumais savo tėvelio raštų. Tai buvo A. Šemetos straipsniai apie kovas su bermontininkais Šiaulių krašte 1919-aisiais. Susipažinusi su tekstais, mačiau, kad jie būtų labai reikalingi Lietuvai, tad pažadėjau grįžusi pasidairyti kokiai leidyklai tai būtų įdomu, nes kaip tik 2019-ųjų rudenį turėjome minėti kovų už nepriklausomybę šimtmetį. Deja, iš pradžių nelabai sekėsi surasti kas ryžtųsi šio rankraščio parengimui spaudai ir išleidimui. Pasirodo, proginiai finansavimai jau buvo išdalyti ir niekam nerūpėjo, kad turime liudijimą apie partizanų kovas Šiaulių krašte. Tai, beje, ypatingas fenomenas to laikmečio istorijoje. Žinoma, čia būtų ilga ir atskira kalba apie tai, tačiau trumpai pasakysiu, kad atsitiko labai šaunus dalykas. Vienoje mokslinėje konferencijoje sušnekome su prof. Remigijumi Misiūnu apie mano archyvų paieškas Klivlande. Tada ir pasidalinau istorija apie Šemetos partizanus ir jo dukrą, degančia noru sugrąžinti savo tėvelio rankraštį knygos forma į Lietuvą. Netrukus leidykla Bonus animus įsipareigojo išleisti knygą, jei bus tinkamai parengtas rankraštis ir bent apmokėtos spaustuvės išlaidos. Taigi tapau savotiška Alekso Šemetos knygos „Eilinio partizano atsiminimai“ vadybininke, o po to ir parengėja, paaiškinimų ir komentarų, įvadinio straipsnio autore. Reikėjo suskubti iki metų pabaigos išleisti šią knygą.

O į 2020-ųjų Vilniaus knygų mugę iš Amerikos atvyko knygos mecenatė Audronė Murtaugh-Šemetaitė. Knygą pristatėme ir Kužių miestelyje, kur ir veikė garsusis Kužių partizanų būrys, tiekęs amuniciją Lietuvos kariuomenei, savanoriams. Knygos sutiktuvės įvyko ir Šiaulių P. Višinskio bibliotekoje, Vilniaus karininkų ramovėje. Ir visur galima buvo jausti tą atradimo džiaugsmą, tą bendrumo ir supratimo jausmą, kad visiems gera, jog namo sugrįžta užmirštos asmenybės, istorijos fragmentai. Buvau įsitikinusi, kad ši knyga – tai paminklas prieš šimtą metų kovojusiems Kužių partizanams.

Pasidžiaugsiu dar vienu svarbiu dalyku. Būtent tuo, kas įvyko po knygos išleidimo. Tai atminties sugrįžimas į gimtinę. Štai Kužių mokyklos moksleiviai su savo istorijos mokytoja Violeta Laurutiene surengė netgi žygį po knygoje aprašomas vietoves. Tuomet sudarė Kužių partizanų būrio maršrutą, kuriuo dabar gali naudotis kiti mokiniai, skautai. Taip pat sukūrė trumpą vaidybinį filmuką apie Kužių partizanus. Beje, rengdama šią knygą nemažai dirbau archyvuose, suradau daugiau asmenų, kurie dalyvavo Kužių partizanų būryje. Tad knygos įvadiniame straipsnyje paskelbiau pavardes tų kovotojų, kurie lemtingais 1919-aisiais gynė savo kaimus ir pirkias, tiekė ginklus kariuomenei.

Kužių seniūnės Jolandos Rudavičienės iniciatyva seniūnijos gyventojai šį rudenį įamžino šių kovotojų atminimą ir miestelyje, labai gražiame skvere, paminkliniu akmeniu. Ant jo plokštės 28 Kužių krašto partizanų vardai ir pavardės.

Dabar ponia Audronė tvarko savo tėvelio rankraštyną ir kitus dokumentus, skenuoja, kad galima būtų palikti kopijas Lietuvių kultūros ir dokumentavimo centre, originalus ketina atvežti į Lietuvą, kad jie būtų saugomi Tėvynėje. Tad ir sakau, kad mums būtina bendrauti ir bendradarbiauti ir karti keliauti atminties brasta.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu kūrybinės sėkmės.

Kalbėjosi Daiva Červokienė

1 komentaras

  1. Buvo labai malonu sužinoti apie dar vienos Vytauto Gedgaudo knygos sutiktuves. Buvusiame Šiaulių universitete (dabar jo likučiai pavadinti VU Šiaulių akademija) buvau įkūręs Išeivijos literatūros fondą, kurį sudarė mano iš JAV parvežtos knygos, daugiausia grožinė literatūra. Klivlande 1996-2001 redagavau „Dirvą”, 2005-2019 metais – šio universiteto dėstytojas, mokslinio centro vadovas, profesorius J. J.

Įrašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *